apie

nuo paauglystės troškau rašyti, dalintis savo mintimis bei išgyvenimais su kitais, bet kartais tai taip sunku. baimė likti nesuprastai, mano mintis tirpina lyg snaiges ir tik užėjus minčių krušai jos galiausiai pasiekia klaviatūros klavišus. ir žinau, jog daugelis jaučiasi taip pat. mes visi supamės toje pačioje, rūdyti jau pradėjusioje, karuselėje. mes visi trokštame dalintis savo gyvenimais, nes tikimės, jog kažkam tai bus įdomu. bet keletui žmonių mūsų gyvenimas iš tiesų rūpi? kiek žmonių perskaito mūsų įrašus, peržiūri video iki pabaigos prieš paspausdami patinka? mes gyvename sergančioje visuomenėje, kur kalbėti pasidarė svarbiau nei klausytis. mes vemiame vieni kitiems į akis beprasmius žodžius, dalinamės bevertėmis istorijomis ir vis tikimės, tikimės, tikimės jog kažkas išgirs.

aš tikrai ne išimtis. aš priklausau tai pačiai pūvančiai visuomenei, tačiau aš vis noriu tikėti, NE, aš TIKIU, jog tarp tos galybės pavargusių žmonių, atrasi TU, kuriam rūpės. 

s.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: